Ką daryti po mokyklos? Studijuoti, dirbti, keliauti, o gal skirti laiko savęs pažinimui? Leila pasirinko metus savanorystės Vokietijoje su Lietuvos Kolpingo draugijos pagalba. Jos istorija – atviras pasakojimas apie iššūkius, augimą, draugystes ir atradimus, kurie padėjo susidėlioti ateities planus. Skaitykite Leilos laišką tiesiai iš Vokietijos!
Nuo tada, kai pirmą kartą supratau, kad mano ateitis priklauso nuo manęs pačios, pradėjau ieškoti atsakymų į klausimą – kuo noriu būti baigusi mokyklą. Tačiau, priešingai nei tikėjausi, su kiekvienais metais šis klausimas darėsi vis sudėtingesnis ir kėlė vis daugiau nerimo.
Baigus mokyklą jaučiausi pasimetusi – nežinojau, kokiu keliu pasukti. Studijos universitete atrodė bauginančios, ypač dėl perdegimo grėsmės ir krypties nežinojimo, bet tuo pačiu jaučiau didelį spaudimą iš mokytojų kuo greičiau pasirinkti. Tuo metu visai netikėtai sužinojau apie galimybę išvykti metams savanoriauti į Vokietiją. Tai pasirodė puikus sprendimas – laisvi metai apmąstymams, naujų patirčių įgijimas ir galimybė išbandyti save realiame darbe.
Nusprendžiau dalyvauti Lietuvos Kolpingo draugijos siūlomoje savanorystės programoje, kuri vykdoma bendradarbiaujant su Kolping Trier ir SoFiA savanoriškų metų programa.
Pirmasis mėnuo Vokietijoje buvo kupinas įspūdžių. Gyvenau priimančioje šeimoje Triere, lankiau vokiečių kalbos kursus ir dalyvavau įvairiuose mokymuose kartu su kitais savanoriais. Mūsų grupėje buvo trylika savanorių iš skirtingų pasaulio šalių – visi labai draugiški, atviri ir priimantys. Jaučiausi savo vietoje. Kiekvienas iš mūsų turėjome asmeninį mentorių (angl. coach), kuris padėjo susitvarkyti dokumentus, atsakė į visus rūpimus klausimus. Įdomu tai, kad mano mentorė anksčiau pati savanoriavo Lietuvoje – tai leido mums greitai rasti bendrą kalbą.
Visgi, pasibaigus įvadiniam mėnesiui, visi išvykome į savo projektus skirtinguose miestuose. Prasidėjo iššūkių kupinas etapas – nauja aplinka, nauji žmonės, ir šį kartą viską reikėjo daryti pačiai.
Antrasis mėnuo man buvo sunkiausias. Dirbu senelių namuose slaugytojos padėjėja – padedu prausiant, lydžiu į tualetą ir atlieku kitas higienines užduotis. Niekada anksčiau nebuvau susidūrusi su tokiu darbu, todėl iš pradžių jaučiausi nejaukiai ir pasimetusi. Prie to prisidėjo ir savarankiško gyvenimo iššūkiai – dažnai jaučiausi vieniša, neturėjau draugų, o kiti savanoriai gyveno toli. Mano miestelyje – vos apie 2000 gyventojų, todėl veiklos mažai.
Vis dėlto, šiuo laikotarpiu mane palaikė mintis, kad vėliau viskas palengvės – ir tikrai, taip ir nutiko. Labai pasisekė, kad mano darbe sutikau šiltą, draugišką kolektyvą. Tiek kolegos, tiek seneliai mane priėmė labai nuoširdžiai ir kantriai atsakinėjo į klausimus bei padėjo, kai klysdavau. Nors dabar jau suprantu, kad slaugytojos profesija – ne man, į projektą einu noriai. Daug darbų jau atlieku automatiškai, todėl ir pats darbas tapo malonesnis.
Šiuo metu jau prasidėjo penktasis mano savanorystės mėnuo. Įsiliejau į vietos gyvenimą – susiradau draugų, po darbo žygiuoju po kalnus, važinėju dviračiu, išbandau naujus hobius, o kartais aplankau kitus savanorius. Turiu daug laiko pažinti save iš naujo.
Metų eigoje vyksta ir keli seminarai, kuriuose vėl susitinkame visi trylika savanorių. Jie vyksta skirtinguose Vokietijos miestuose ir trunka po kelias dienas. Kitas seminaras – net aštuonių dienų – vyks Berlyne, labai jo laukiu. Taip pat mums priklauso 30 dienų atostogų, kurias galima skirti kelionėms arba vizitui į gimtinę.
Dabar jaučiu, kad viskas po truputį stoja į savo vietas. Jaučiuosi daug tvirčiau nei iškart po mokyklos. Nusprendžiau, kad baigusi savanorystę noriu tęsti mokslus, o dėl ateities esu daug ramesnė.
Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau savanorystę – tai buvo viena geriausių mano gyvenimo patirčių.
– Leila
Norėtum ir tu išbandyti savanorystę bei atrasti save?
Nuo 2026 m. vasario kviečiame jaunimą (18–27 m.) dalyvauti savanorystės programoje Vokietijoje.
Vietovė: Oberwesel
Trukmė: 2026 m. vasaris – rugpjūtis
Veikla: pagalba vaikų darželyje arba senelių namuose.
Pragyvenimas ir maitinimas yra suteikiami.
Tai ne tik pagalba kitiems, bet ir kelionė į save – per patirtį, bendravimą ir iššūkius.
Norintys dalyvauti – rašykite lina@kolping.lt