Kai baigus mokyklą dar nežinai, kuria kryptimi eiti, kartais verta leisti sau stabtelėti ir išbandyti kažką naujo. Todėl Lietuvos Kolpingo draugija kviečia 18–27 metų jaunuolius nuo 2027 m. vasario mėn. savanoriauti Oberveselyje (Vokietija), renkantis veiklą vaikų darželyje arba senelių globos namuose.
Kaip tokia patirtis atrodo iš tikrųjų? Savo istorija dalijasi Leila. Kai ji baigė mokyklą, nežinojo, kuria kryptimi eiti toliau. Tačiau sprendimas išvykti savanoriauti tapo vieneriais metais, kupinais naujų pažinčių, iššūkių ir svarbių atradimų apie save.
Šiandien Leila atvirai pasakoja apie gyvenimą svetimoje šalyje, sutiktus žmones ir tai, kaip ši patirtis padėjo drąsiau žvelgti į ateitį.
Kas tave paskatino išvykti savanoriauti Vokietijoje? Kokiame gyvenimo etape buvai? Kokie buvo tavo įsivaizdavimai apie savanorystę?
Į Vokietiją išvykti mane paskatino nežinomybės baimė. Buvau ką tik baigusi mokyklą ir bijojau stoti į universitetą, nes jaučiausi perdegusi ir nežinojau, kokia studijų kryptis mane domintų. Nenorėjau pasirinkti klaidingai, kad nesigailėčiau ir neišvaistyčiau laiko dalykui, kuris man nepatinka. Taip pat jaučiausi šiek tiek įstrigusi vienoje vietoje ir labai norėjosi ko nors naujo. Savanorystę įsivaizdavau kaip gyvenimo atokvėpį, kuris padėtų išsiaiškinti studijų klausimą bei suteiktų jėgų naujam gyvenimo etapui. Labai negalvojau apie savanorystės veiklą, neturėjau jokių lūkesčių. Norėjosi atsitraukti nuo įprastos kasdienybės ir nuveikti ką nors priešingo nei iki tol veikiau.
Koks įvykis, patirtis ar susitikimas tau labiausiai įsiminė ir kodėl?
Manyčiau, pirmasis mėnuo, kai gyvenau su mane priėmusia šeima. Tik atvykusi jaučiausi šiek tiek vieniša ir nedrąsi, nelabai žinojau, ko tikėtis iš ateinančių metų. Įsivaizdavau, kad mane priimanti šeima įsileidžia tik dėl to, kad suteikia būstą, bet per visą mėnesį sėkmingai įtraukė į savo kasdienį gyvenimą, kuris man buvo šiek tiek neįprastas, bet malonus. Jie buvo labai šilti ir svetingi. Iki šiol pasiilgstu vakarinių pokalbių apie praėjusią dieną, stalo žaidimų vakarų ir tiesiog laiko, praleisto kartu su visa šeima. Todėl vėliau buvo labai skaudu išsikraustyti į projekto vietą ir pradėti gyventi vienai.
Kokių naujų įgūdžių ar kompetencijų įgijai per šį laikotarpį? Kas per šį laiką pasikeitė tavo požiūryje į save ar savo ateitį?
Manau, svarbiausia patirtis, kurią įgijau per šiuos metus, buvo bendravimas su seneliais ir pagalba jiems. Kadangi jie užaugo visai kitokiame pasaulyje nei aš, jų požiūris dažnai nesutapdavo su mano, todėl šioje vietoje labai svarbūs buvo empatija, supratingumas, kantrybė bei lengvas humoro jausmas. Šios savybės man padėdavo suteikti seneliams daugiau džiaugsmo kasdienėje rutinoje. Smagu buvo jausti, kad su daugeliu žmonių pavyko užmegzti šiltą ryšį. Taip pat per šį laiką išmokau užduotis atlikti iki galo, nes atidėliojimas reikšdavo tik daugiau darbo vėliau. Šis įprotis dabar labai praverčia kasdieniame gyvenime. Dar būtina pridėti savarankiškumą – gyvenimas vienai jį labai išugdė.
Ši patirtis man padėjo geriau atpažinti savo stiprybes ir gebėjimus. Apskritai supratau, kad studijos iškart po mokyklos gali būti kaip skubėjimas gyvenime. Pagalvojus, tai turėtų būti dalykas, kurį žmogus nori atlikti būtent dėl savo augimo ir tobulėjimo, o ne dėl to, kad taip visi sako daryti. Nesakau, kad nereikėtų rinktis mokslo, bet kaip galima pasirinkti profesiją, kurios nesi pabandęs, ir jai skirti ketverius metus? (Nekalbu apie žmones, kurie visą gyvenimą žinojo, kuo nori būti, kaip mano tėtis.) Kaip galima pasirinkti būsimą profesiją, jei dar tiek daug dalykų gyvenime yra neišbandyta? Todėl manau, kad būtent ši patirtis dar labiau sustiprino norą išbandyti tai, ką gyvenimas gali pasiūlyti.
Kokius didžiausius atradimus apie save ar vietinę kultūrą patyrei savanorystės metu?
Išmokau brėžti aiškias ribas ir tvirtai reikšti savo nuomonę, įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Išmokau suprasti savo jausmus ir kūno kalbą, o tai labai padeda atsakyti į gyvenime kylančius klausimus.
Nepasakyčiau, kad Vokietija kultūriškai labai skiriasi nuo Lietuvos, bet kelios smulkmenos tikrai patraukė dėmesį. Vokietija – labai krikščioniška šalis, tai matosi iš oficialių laisvų dienų skaičiaus, kurį dažnai tikrai pamiršdavau. Labai įsiminė vokiškasis karnavalas, vykstantis panašiu laikotarpiu kaip mūsų Užgavėnės, tik daug ilgesnis, spalvingesnis ir triukšmingesnis. Taip pat patiko vietinis geležinkelis. Nors vietiniai labai skundžiasi nuolatiniais jo remontais ir vėlavimu, man vis dėlto įspūdinga, kad traukiniu galima pasiekti beveik kiekvieną kampelį, o tam tereikia vieno bilieto.
Kodėl rekomenduotum šią patirtį kitiems jauniems žmonėms?
Labiausiai rekomenduočiau dėl galimybės išeiti iš komforto zonos. Nauja šalis, svetima kalba, nepažįstami žmonės. Visa tai padeda pažvelgti į daugelį dalykų kitaip ir praplečia požiūrį. Tada, aišku, daug naujų patirčių ir žmonių. Kadangi Vokietija yra Vidurio Europoje, atsiveria daugybė galimybių aplankyti aplinkines šalis, nekalbant apie pačią Vokietiją. Savanorystės metu gaunamas nemokamas viešojo transporto bilietas, kuris galioja visoje Vokietijoje, tad aplankyti kiekvieną kampelį yra visai nesunku. Ir, žinoma, savęs pažinimas. Gal per metus ir nepavyks atsakyti į visus klausimus, tačiau apie save galima sužinoti tikrai labai daug. Dar priklauso nuo žmogaus, bet tikrai įmanoma išmokti vietinę kalbą be didelių pastangų, kadangi vietiniai mieliau kalbės vokiečių kalba, nei angliškai. Gal skamba šiek tiek sudėtingai, bet tikrai daug maloniau, nei sėdėti pamokoje ir kalti taisykles.
Gal būtent šiandien yra tinkamas metas žengti žingsnį į naują patirtį? Kaip rodo Leilos istorija, kartais sprendimas išvykti metams gali atverti kur kas daugiau, nei iš pradžių tikėjaisi.
Jei norėtum sužinoti daugiau apie savanorystės galimybes Vokietijoje ar dalyvauti programoje, kviečiame susisiekti el. paštu lina@kolping.lt.