Vertimas iš vokiečių kalbos
Pranešimas skaitytas 2018 metų Europos Kolpingo metinėje konferencijoje gegužės 25 d. Kaune
Ponios ir ponai, mielosios Kolpingo seserys, mielieji Kolpingo broliai,
į šį renginį patekau kaip Pilotas į Evangeliją – netikėtai ir atsitiktinai. Iš tiesų, tai man paskambino ponia Elisabeth Bauer. O jei Elisabeth Bauer paskambina, tai skubotai pasakyti „ne“ nelabai galima, juolab, jei sutampa net ne dvi, o šiuo atveju visos trys aplinkybės.
Pirma priežastis, tai, žinoma, mano ryšys su Kolpingu. Ir ne tik tai, kad šiai asociacijai priklausau daugiau nei 30 metų, bet ir tai, kad 20 iš jų buvau Miunsterio parapijos Kolpingo draugijos parapijiniu sekretoriumi, o iki pernai metų buvau ir Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Kolpingo draugijos pirmininkas. O antra priežastis yra ta, jog būdamas Krikščionių socialinės politikos fondo narys, esu ir Konrado Adenauerio fondo narys. O kai šios dvi priežastys sueina į krūvą, jos tampa pakankama priežastimi ir pasižadėti, ir atvykti. Juolab išgirdau, kad renginys vyks Lietuvoje! Apie Lietuvą jau buvau daug girdėjęs anksčiau iš savo draugų iš Augsburgo, kurie vis pasakodavo apie kūrimo darbus, pastangas ir bendradarbiavimą, taip pat didžiulį entuziazmą ir motyvaciją.
Todėl būtent dabar, nedelsdamas ir naudodamasis proga norėčiau pasveikinti Lietuvos Kolpingo draugiją ir šią įstaigą, kuri, esu tikras, yra šis tas daugiau nei tik mokymo centras, ar aukštoji mokykla. Ši įstaiga, tai jau supratau, nors ir iš gan trumpo pokalbio su Lina Kalibataite, yra milžiniška galimybė! Iš Lietuvos po visą baltiškąjį regioną gali sklisti naujų vertybių ir naujo turinio. Labai vertinu puikų Kolpingo draugijos bendradarbiavimą su Lietuvoje esančiu Konrado Adenauerio fondu, kurio vertybės nesiskiria nuo Kolpingo vertybių. Šis bendradarbiavimas yra labai vertingas, nes tokiu būdu suvienijamos ir jėgos, ir skirtingas potencialas. Todėl mielai šįvakar esu su Jumis.
Gerbiamosios ponios ir ponai, mielosios Kolpingo draugijos seserys, mielieji Kolpingo draugijos broliai, neguliu pradėti nuoširdžiai nepasveikinęs savo ilgamečio bičiulio iš Vokietijos Bundestago, visos Vokietijos Kolpingo draugijos Prezidento Tomo Diorflingerio (Thomas Dörflinger). Kartu esame dirbę įvairius darbus įvairiuose komitetuose.
Prieš 14 dienų Miunsteryje, Vestfalijos žemėje vyko, mielosios Kolpingo seserys ir broliai, 101-asis Katalikų suvažiavimas. Šio katalikiškojo renginio, šių dienų tema buvo „Siek taikos“. Taikos tema buvo pasirinkta jau gerokai anksčiau, tačiau ypač aktuali tapo po įvykių Turkijoje, JAV ir Artimuosiuose Rytuose, ir, žinoma, po vakarykščio JAV Prezidento priimto sprendimo. Tai, kad šiame suvažiavime susirinko apie 90 000 žmonių buvo ypatingas potyris. Tačiau pati pirminė temos „Siek taikos“ pasirinkimo priežastis – buvo kita. O priežastis būtent ta, jog šiais metais švenčiamas taikos tarp Miunsterio ir Osnabriuko paskelbimo jubiliejus, kai baigėsi Trisdešimties metų karas Vokietijoje. Prieš 370 metų po ilgų ir sudėtingų derybų iš visos Europos šalių suplaukę diplomatai ir pasiuntiniai susitarė dėl taikos. Katalikai posėdžiavo Miunsteryje, protestantai – Osnabriuke. Be to dalyvavo ir vadinamieji taikos raiteliai, tai – pasiuntiniai, pirmyn ir atgal gabenę derybų žinias ir pranešimus. Juk tais laikais interneto nebuvo.
Ši Osnabriuko ir Miunsterio taika, Trisdešimties metų karo pabaiga, buvo pasiekta ne ginklu ir jėga, ne dėl to, kad stipresnioji pusė turėjo taiklesnių ginklų. Taika buvo pasiekta didelėmis pastangomis ir ilgomis derybomis. Kaip ir visuose procesuose, kuriuose reikia rezultato, buvo siekiama, kad nė viena pusė neprarastų savęs ir galėtų susitaikyti su pasiektu rezultatu.
Visiškai sąmoningai tai miniu, kadangi šiandien vakare kaip tik ir kalbėsime apie vertybes, ir Europą. Nors Trisdešimties metų karo priežastis buvo ginčas dėl valdžios, pirmavimo, galios ir įtakos Europoje, tačiau dėl anuomet glaudaus bažnytinės ir pasaulietinės valdžios ryšio, daugelis konfliktų vyko ir dėl piliečių religinės orientacijos. Vestfalijos taika padarė galą tam ir atvėrė kelią šiandieninei Europai. Tačiau pasibaigus Trisdešimties metų karui Europoje toli gražu neįsivyravo ilgalaikė taika, prireikė dar daug kitų istorinių aplinkybių, kurių pagrindu Europos šalys ėmė bendradarbiauti, remdamosi bendromis vertybėmis ir standartais. Trisdešimties metų karas Europoje paliko savo pėdsakų. Jis nualino žmones. Žuvo, nuo bado ar maro mirė beveik keturi milijonai žmonių. Jeigu kalbame apie Europos vertybes, kurių laikomės ir kurios mus vienija, negalime diskutuoti apie jas, neaptardami istorinių aplinkybių.
Po Trisdešimties metų karo, kai buvo sugriautos šalys, kaimai ir miestai, sulaužyti žmonių protai ir širdys, po viso to gimė humanizmo idėjos, pasiūlytos Erazmo Roterdamiečio ir Tomo Moro. Jų naujos, humanistinės, į žmogų nukreiptos idėjos, kilusios iš krikščioniškos žmogiškumo sampratos ir šiandien atpažįstamos kiekvienam Europoje gyvenančiam asmeniui suteiktose žmogaus teisėse į laisvę ir gynybą bei jų sampratoje. Tačiau dar laukė ilgas kelias, kol šios teisės buvo suformuluotos. Šį perėjimą į moderniuosius laikus, kuriuos jau skelbė humanistinės mąstysenos užuomazgos, lėmė spartus šio laikotarpio technologijų vystymasis. Tai buvo gamtamokslinių stebėjimų ir tyrinėjimų laikas, privertęs suabejoti pasaulio paveikslu. Žmogus netikėtai susidūrė su kita tvarka, o dėl sparčių socialinės padėties pokyčių atsirado naujas požiūris į visuomenės formavimo, kūrimo galimybes ir asmens padėtį visuomenėje. Viso to kismo kulminacija tapo 1779 metais priimta Jungtinių Valstijų Konstitucija, o sulig 1789 metų Prancūzijos revoliucija ir laisvės, lygybės, brolybės idealais šis požiūris paplito Europoje. Taigi iš giliai krikščioniškos vakarietiškos kultūros išsivystė humanizmas, o po to ir Švietimo epocha, pagimdžiusi Europos vertybes, kurias aptarsiu kiek vėliau.
Garsus istorikas Heinrichas Augustas Winkleris yra paskelbęs keturių tomų Vakarų pasaulio istoriją. Pirmajame tome jis aprašo, kuo gi ypatingas šis Vakarų pasaulis, taigi ir Europa. Ypatingumas slypi tame, kad Vakarų pasaulio krikščionių judėjų tradicijoje Europoje vis labiau imtas kreipti dėmesys į pavienį žmogų. Centre atsidūrė pavienis žmogus. Orientas šios tradicijos neturėjo. Šio virsmo pagrindu Europoje politika ir visuomenė ėmė vystytis kitaip nei kitose pasaulio dalyse. Ginče dėl investitūros, kuriame sprendėsi klausimas, kas turi pirmumą, ar bažnyčia, t.y. popiežius, ar valstybė, t.y. kaizeris, buvo nuspręsta, kad imperatorius reguliuos valstybės, o popiežius tvarkys bažnyčios reikalus. Tad nuo to laiko turime bažnyčios ir valstybės skirtį. Taip yra iki šių laikų, ir tai yra įtvirtinta Europos valstybių konstitucijose ir Europos Pagrindinių teisių chartijoje. O Rytų pasaulyje (čia tik tarp kitko), taigi „saulėtekio“ šalyse yra visiškai kitaip; šiose šalyje politines tendencijas kaip ir anksčiau vis dar lemia religija, ir būtent tai mes kaip tik šiuo metu skausmingai patiriame, dėl to kyla iš tiesų didelių problemų. Ryškiausias skirtumas yra tas, kad tame krašte tik keliose šalyse egzistuoja tikrai demokratinės politinės struktūros.
Šiuo požiūriu Europos istorija ir Europos vertybės yra ypač svarbios. Žinoma, dėl to, ir tai svarbu paminėti, Europa turėjo patirti daugybę karinių konfliktų. Nuolat kildavo karų dėl amžino Vokietijos ir Prancūzijos, Vokietijos ir Danijos, Prūsijos ir Habsburgų ir visų kitų tarpusavio priešiškumo. Ir visa vyko dėl siekio dominuoti Europoje. Šių konfliktų kulminacija buvo abu praėjusio amžiaus pasauliniai karai, pražudę milijonus žmonių gyvenimų, ir tai jau buvo nebe siekis dominuoti Europoje, o siekis pajungti žmones idėjai ir juos pavergti. Jei nebūtų pavykę nugalėti šių amžinųjų priešiškumų, tokia Europa, kokią turime šiandien, nebūtų buvusi įmanoma.
Holokausto, nacionalsocialistų valdymo tragedijos Europoje, t.y. šių katastrofų pasekmė, ta, jog 1946 metais, pasibaigus karui, asmenys tyrinėję ir vertinę istoriją, tvirtai pareiškė, kad tai daugiau pasikartoti negali! Tai jie padėjo pagrindą Europos šalių susivienijimui. Konradas Adenaueris, de Gasperis ir Šumanas – vokietis, italas ir prancūzas – kovojo už tai, kas iš pradžių atrodė kaip neįgyvendinamas sumanymas, kad Europoje, nepaisant sienų, reikia glaudaus bendradarbiavimo, kad Europa – turi jungtis ir vienytis.
Siekio bendradarbiauti negalima atsieti nuo grynai ekonominių interesų, tačiau tik bendrai sutarus galima pasiekti daugiau. Todėl buvo sukurta Europos ekonominė bendrija, siekiant susidoroti su ekonominiais trūkumais. Norėčiau priminti, kad Europa 1950-51 metais negalėjo prasimaitinti pati: nebuvo pakankamai dirbamos žemės, o produktyvumas buvo žemas. Dėl šios priežasties buvo skatinamas žemės ūkis. Buvo įsteigta Anglių ir plieno bendrija, kurią galima laikyti Europos bendrijos pirmtake. Į visas detales čia taip pat nesigilinsiu.
Europoje imta bendradarbiauti, pirmiausia ekonomikos srityje, be to daugelis šalių susitarė net gi dėl bendros valiutos. Tačiau sėkmingam bendradarbiavimui visad reikia sutartų pamatinių bendro gyvenimo ir ekonominio bendradarbiavimo sąlygų. Kai kurios iš šių pagrindinių žaidimo taisyklių nustatytos Mastrichto sutartyje, šių taisyklių privalo laikytis valstybės narės atsižvelgiant į savo biudžetų ir finansų valdymą, tačiau iš kitos pusės jos turi apsaugoti ir pavienių šalių savarankiškumą.
Šiandien Europoje yra (dar) 28 šalys narės, ir yra dar penkios šalys, kurios norėtų prisijungti prie Europos. Keturios iš jų yra gana sudėtingos, tačiau su penktąja – Turkija – kyla didžiausių problemų. Nors Turkijos prezidentas vakar paskelbė, kad savo rinkiminėje kovoje jis kovos už tai, kad Turkija taptų Europos nare, mes privalome pasakyti, kad ši šalis privalo laikyti daugybės egzistencinių Europos principų ir pagrindų. Tai ne tik žmogaus teisių klausimas, bet ir pagrindinio demokratinės valstybės kūrimo principo, valdžių pasidalijimo tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių, t.y. parlamento, vyriausybės ir teismų.
Jeigu nesilaikoma valdžių pasidalijimo principo, jeigu susidaro įspūdis, kad viena pusė nori viską valdyti, visur dominuoti, kai teismai, t. y. teisminė praktika, nėra nepriklausomi, o privalo paklusti vieno ar kelių asmenų asmens valiai, tuomet Europos pamatinių vertybių sutartyje įtvirtintam demokratijos principui kyla grėsmė. Tada klausimas dėl Europos vertybių kyla iš naujo.
Per trumpą pasiruošimo laiką, kurį turėjau, mėginau pagooglinti sąvoką „vertybė“ (vok. Wert – vertė; kaina; reikšmė; vertybė; dydis). Panaršyti verta. Verta vien jau dėl to, kad šis žodis turi ilgą raidos istoriją. Net ir šiandien „vertės“ sąvoka dažnai vartojama ekonominiame kontekste arba vertinant žmones. Jeigu einame pas gydytoją, tai pirmiausia jis įvertina visas „vertes“: kraujospūdžio, kraujo ir t. t. Jis pasako, ar šios vertės yra geros, ar ne. Arba prisiminkime ekonominius, ūkinius dydžius kalbant apie komercinę vertę.
Tačiau, svarstydami apie Europos vertybes, kalbame ne apie tokius dalykus, kuriuos galima išmatuoti. Prieš 200 metų „vertybių“ sąvoka taip pakito ir tapo tokia, kokią mes ją suvokiame normatyviniame kontekste, o ne ekonominiu ar veiksmingumo požiūriu. Ši sąvoka apima elgesio ar santykio vieno su kitu principus, poziciją, kokios laikomės gyvendami tarpusavyje, principus, kurių laikomės kurdami savo gyvenimą. Todėl labai verta ir Europos Kolpingo draugijai, ir visų nacionalinių valstybių Kolpingo draugijoms ir visoms neseniai susibūrusioms draugijoms darsyk atidžiai paskaityti Europos [pagrindinių laisvių ir teisių] chartiją.
Mums visiems naudinga darsyk įsitikinti ir išsiaiškinti, kad joje kalbama apie žmogaus orumą, laisvę, lygybę, solidarumą ir visuomenės gerovę, žinoma, atsižvelgiant į skirtingą Europos tautų kultūrą ir tradicijas bei pavienių valstybių nacionalinę tapatybę. Šios vertybės yra įtvirtintos įvairiuose Europos chartijos skyriuose: Žmogaus orumas; Žmogaus teisė į gyvybę; Teisė į asmens neliečiamybę; Kankinimo draudimas; Vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas – visa tai siejasi su žmogaus orumu.
Joje kalbama apie teisę į laisvę ir saugumą, ir tai Kolpingo bendruomenėms yra labai svarbu, kalbama apie privataus ir šeimos gyvenimo užtikrinimą ir pagarbą jam. Šį sąrašą galima būtų tęsti. Visos į Europos Sąjungą įstojusios šalys ir visos, norinčios prisijungti, privalo pasirašyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Mus vienija įsitikinimas, kad žmogaus orumas yra neliečiamas ir kurio apsauga – vertinant krikščionišku požiūriu – prioritetinė visų kitų politinių, ekonominių ir socialinių tikslų atžvilgiu.
Žvelgiant į dabartinę politinę ir ekonominę padėtį, kurioje esame, visiškai aišku, kad Europoje susiduriame su didžiuliais iššūkiais, t. y. su iššūkiais suvienodinti gyvenimo lygį ir sudaryti galimybes jaunimui kurti taikią aplinką. Jei norime, kad ne kelios, o visos šalys dalyvautų gerovės kūrimo procese; jei norime, kad šalyje vyrautų teisingumas, o ne savivalė mažumos, kuri tik prisidengdama demokratija siekia teisės, kaip antai, paskelbti karo padėtį, tada turime susitarti dėl bendrų visuomenės formavimo ir visuomenės socialinės sąrangos pagrindų, derančių su mūsų krikščioniškąja žmogiškumo samprata ir iš to išplaukiančiomis vertybėmis bei principais. Kokios gi tai vertybės? Kokia gi krikščioniškoji žmogiškumo samprata?
Atsaką į tai šiandien randame popiežių enciklikose socialiniais klausimais. Tačiau pagrindinių minčių jau randame Adolfo Kolpingo, Vokietijos parlamente dirbusio katalikų socialinės sąjungos deputato barono fon Buso[i] ir darbininkų vyskupo fon Kettelerio[ii] idėjose ir teiginiuose. Socialinio teisingumo klausimus pirmiausia iškėlė ne Karlas Marksas ar Lasallis[iii], o jėzuitas Luigis Taparellis iš Sicilijos, nagrinėjęs klausimą, kas socialiniu požiūriu yra teisinga. Jo svarstymai įtraukti į 1891 metų ir vėlesnes Popiežiaus enciklikas.
Jose dėstomi teisingos visuomenės formavimo principai turėtų būti reikšmingi Europai, juos verta įgyvendinti ir Kolpingo bendruomenėms. Kalbama apie subjektiškumo, subsidiarumo, solidarumo, tvarumo principus, kadangi gyvename ne tik patys sau, bet dėl naujosios kartos. Šie pagrindiniai principai yra inter alia ir esminė Vokietijos Federacinės Respublikos konstitucijos ir daugelio Europos valstybių konstitucijų dalis. Gali būti, jog žlugus geležinei uždangai ir įvairioms sistemoms, šie principai nebuvo visur įgyvendinti, nes buvo manoma, kad sukurtoji socialinė rinkos ekonomika gali egzistuoti be vertybių ir be principų.
Tačiau taip nėra. Šie principai ir sudaro socialinės rinkos ekonomikos pagrindą. Popiežiaus Jono XXIII enciklikoje „Mater et magistra“ skaitome sakinį, kad visos ūkinės veiklos kilmė, tikslas ir centras yra žmogus. Tad mes, Kolpingo žmonės, turime tai nuolat priminti atitinkamiems mūsų šalių veikėjams. Esu tvirtai įsitikinęs, kad krikščioniška ir žmonėms palanki politika, gali būti vykdoma tik tokiu būdu.
Šiandieninė Europa, tokia, kokia ji yra, toli gražu nėra apsaugota. Europai gresia pavojus. Šiuo metu dėl imigracijos iš įvairių pasaulio šalių keliamo spaudimo kyla nuogąstavimų. Iškyla klausimų, kaip turime elgtis su tam tikra raida tam tikrose šalyse. Atsakymai į tuos klausimus yra skirtingi. Kaip Kolpingo bendruomenė, kaip Europos Kolpingo bendruomenė, žinome, kad dalyvaujame tarptautinėje ir ne tik Kolpingo, bet visos pasaulio katalikų bažnyčios bendruomenėje. Nes nėra lenkų, vengrų, vokiečių ar austrų katalikų bažnyčios. Mūsų bažnyčia yra pasaulio bažnyčia. Juk dar Paulius sakė, jog visi priklausome draugėn. Nėra žydų, pagonių, graikų ar vergų, visi esame laisvi prieš Dievą. Atsižvelgdami į tai, turime padėti žmonės, kurie pateko į bėdą. Tačiau galbūt vieną dieną turėsime jiems pasakyti, kad jie jau nėra bėdoje, kad jie negaus tam tikros paramos, ir mes tikimės, kad jie grįš į savo kilmės šalis ir jose prisiims atsakomybę už savo šalies atstatymą. Laikytis tokios pozicijos ir kurti tokią visuomenę – didelis, mūsų laukiantis iššūkis. Todėl, mes, Kolpingo nariai, katalikiškoji socialinė bendruomenė, laikydamiesi tokios pozicijos iriamės šiek tiek prieš srovę. Tačiau juk pasroviui plaukia tik negyvos žuvys. Laimei esame vieningoje Europoje, tačiau turime daryti viską, kad tokia ji ir išliktų. Turime Europos Sąjungą, tačiau sėkmingo sugyvenimo bendroje Europoje kūrimas tai – nuolatinis procesas. Šiame procese turime dalyvauti, remdamiesi krikščioniška, į žmogų orientuota pozicija.
Suprantu, jog mūsų laukiančios užduotys yra nemažos, tačiau su Dievo pagalba ir savo aiškia pozicija galėsime deramai prisidėti. Todėl visoms nacionalinėms Kolpingo draugijoms Europoje, Europos Kolpingo asociacijai ir ypač Lietuvos Kolpingo draugijai linkiu viso, kas geriausia, sėkmės ir Dievo palaimos.
[i] Franz Joseph Ritter von Bus (1803–1878) – teisininkas, katalikų politikas, universiteto profesorius
[ii] Wilhelm Emmanuel Freiherr von Ketteler (1811–1877) – teologas, Mainco vyskupas, politikas
[iii] Ferdinand Lassalle (1825–1864) – Vokietijos darbininkų judėjimo veikėjas