Apie draugiją

Lietuvos Kolpingo draugija (LKD) - visuomeninė, nesiekianti pelno, savanoriška ir savarankiška pagalbos ir labdaros organizacija, demokratiška katalikų švietėjiškos veiklos bendruomenė, įkurta kunigo Adolfo Kolpingo pavyzdžiu.

Lietuvoje Kolpingo draugija įkurta 1993 metais ir yra Tarptautinės Kolpingo draugijos dalis.  Kolpingo draugija dirba šeimos politikos srityje, rengdama šeimos multiplikatorių kursus, konferencijas aktualiais klausimais, šeimų stovyklas. Organizuoja krikščioniško socialinio mokymo seminarus, dalyvauja vietinių ir tarptautinių projektų rengime švietimo bei socialinėje srityse. Dirbama su įvairaus amžiaus grupėmis - vaikais, jaunimu ir suaugusiais. Ypatingai didelis dėmesys ir didelė veiklos dalis skirta jaunimo ugdymui.

Vietinė bendruomenė vadinama Kolpingo šeima, o jos veikla artimai siejasi su parapija. Kiekviena Kolpingo šeima (KŠ) grindžia savo veiklą Draugijos įstatais. Kolpingo šeimos nariu gali būti kiekvienas, kuris pripažįsta draugijos tikslus ir stengiasi juos įgyvendinti. Pagrindinis LKD tikslas yra padėti savo nariams visur ir visada, būti tikrais krikščionimis visose gyvenimo srityse: šeimoje, darbe, profesinėje, bažnytinėje ir visuomeninėje veikloje.

Lietuvos Kolpingo šeimos vysto švietėjišką, socialinę, žemės ūkio bei gamybinę veiklas.

Kauno senamiestyje įsikūrusi aukštoji mokykla VšĮ Kolpingo kolegija teikia aukštąjį išsilavinimą liudijantį profesinio bakalauro diplomą. 1996 m. buvo įkurta Kolpingo aukštesnioji mokykla, 2001 m. tapo aukštąja mokykla - VšĮ Kolpingo kolegija. Šiuo metu joje realizuojamos 8 studijų programos: ekoturizmas, tarptautinis verslas, vaiko gerovė ir socialinė apsauga, verslo ir viešojo sektoriaus finansų apskaita, teisė, finansai, verslo anglų kalba ir socialinis darbas.

Troškūnuose, buvusiame 18 amžiaus Bernardinų vienuolyne, įkurtas Švietimo ir susitikimų centras, kuriame vyksta dauguma Lietuvos Kolpingo draugijos renginių. Kolpingo draugijos jaunimo skyrius aktyviai veikia nuo 1994 metų. Kolpingo jaunimo savanoriai įgyvendina vietines ir tarptautines programas. Jaunieji kolpingiečiai per švietėjišką veiklą siekia įtraukti kuo daugiau aktyvaus jaunimo, skleisti pagrindinius Kolpingo draugijos nuostatus - būti tikru krikščionimi darbe, santuokoje ir šeimoje, bendruomenėje visuomenėje ir valstybėje.

Adolfas Kolpingas

Kolping lietuvaKunigas Adolfas Kolpingas - vienas žymiausių 19 a. socialinio katalikiškumo vadovų ir puikus socialinis auklėtojas, kurio veikla, įgijusi platų tarptautinį mastą, toliau tęsiama dabar.

A.Kolpingas gimė 1813 m. gruodžio 8 d. Kerpene, netoli Kelno, vargingoje šeimoje. Jis buvo ketvirtas vaikas ir, baigęs pradžios mokyklą, turėjo išmokti batsiuvio amato. Septynerius metus dirbo batsiuvio pameistriu. 1837 - 41 m., kęsdamas sunkiausius nepriteklius, kartu su dvylikamečiais mokėsi Marcelio gimnazijoje Kelne. 1841 - 1842 m. studijavo teologiją Miunchene ir Bonoje. 1845 m. balandžio 13 d. A.Kolpingas įšventinamas į kunigus ir paskiriamas į Elberfeldo Šv. Laurencijaus bažnyčią. Ten jis pradėjo savo socialinę veiklą šv. Jozefo pameistrių draugijoje, iš kurios 1850 m. išaugo "Reino pameistrių sąjunga", 1851 m. "Katalikiškas pameistrių susivienijimas", o vėliau - Kolpingo draugija. Dar jam gyvam esant ši sąjunga išsiplėtė iki JAV.

A.Kolpingas buvo žymus pedagogas ir žurnalistas. Daug laiko jis paskyrė leidiniams "Rheinische Volksbläter" ("Reino puslapiai"), "Feierstunde" ("Šventinė valanda"). Šie leidiniai buvo skirti namams, šeimai ir amatams. Minėtinas ir kasmetinis "Liaudies kalendorius", kurio pagalba A.Kolpingas vystė savo auklėjamąją veiklą.

Intuityvus suvokimas, žvelgimas paprasto žmogaus ir Dievo akimis, dešimtmetė bendravimo su pameistriais patirtis išugdė jame supratimą, kad ko nors pasiekti gyvenime galima savo pastangų ir Dievo pagalbos dėka. Pirmiausiai meilė žmonėms ir ženklina šio vidutinio ūgio, šviesiaplaukio, mokymosi metais nusilpusios sveikatos, ugninės dvasios ir šiurkštokos išvaizdos buvusio pameistrio veiklą. Skurdas, kurį pažino ne tik tėvų namuose, bet ir patyrė kaip masinį reiškinį Vupertalyje, paskatino jo sąžinę siekti palengvinti vargingųjų padėtį. Pagrindinės gyvenimo sritys, kuriose pasireiškia A.Kolpingo žmogiškasis ir krikščioniškasis pašaukimas yra šeima, bažnyčia, profesija ir politika.

Kolpingas, šeima, švietimas, politika, bažnyčia

Kolpingo šeimosA.Kolpingas buvo ne tik dvasininkas, bet ir pedagogas. Švietimui jis kėlė pagrindinį reikalavimą, kad tai būtų ne tik žinios, bet ir būdas, padedantis suformuoti Dievo įvaizdį žmoguje. Visas mokslas jo vertinamas tik kaip kūrybinė žaliava širdies paruošimui priimti Dievo įvaizdį. Kadangi žmogus išauga iš meilės šeimoje, todėl būtent čia yra pirminė, natūrali ir gyva bendrijos forma. Šeimos puoselėjimas Kolpingui buvo vienas svarbiausių socialinių reikalavimų. "Jeigu jūs norite geresnės ateities, tai turite ją susikurti", - šie žodžiai charakterizuoja A.Kolpingo socialinės veiklos nuostatą.

Asmenybės orumo puoselėjimas yra svarbus reikalavimas, kuris siejamas su reikalavimu išugdyti bendruomenės žmogų. A.Kolpingas propaguoja savivaldą, atsakomybę prieš patį save ir, pagal galimybes, piliečių ekonominę nepriklausomybę. Todėl mokymasis, žinių siekimas turi būti kiekvieno asmeninis reikalas, o ne privalomas dalykas visiems.

Imtis atsakomybės už visuomenę ir bendruomenę A.Kolpingui buvo evangelijos konsekvencija. Jis paskatindavo ir padrąsindavo žmones politinei ir visuomeninei atsakomybei. A.Kolpingas matė savo uždavinį tokioje politikoje, kuri gina pavienio žmogaus, šeimos profesinių luomų ir socialinių sluoksnių laisvę. Jis norėjo sukurti naują bendruomenę, siekė vidinio sąryšio per šeimos dvasią, puoselėjo gėrį ir kilnumą. Visų įvykių paaiškinimą A.Kolpingas rado religijoje, todėl jis neatsieja religijos nuo ekonominės, socialinės ir politinės veiklos, nes visuomeninę santvarką gali inspiruoti ir religinės jėgos. A.Kolpingas paneigė požiūrį, kad viskas priklauso nuo žmogaus galių, tačiau, antra vertus, jis atmetė mistinės religijos teiginį, kad viskas priklauso tik nuo Dievo. Žmonės turi vidinių pastangų dėka pelnyti Dievo malonę naujos socialinės santvarkos kūrimui.

Bažnyčia jam yra ne tiek dvasinio išgijimo buveinė, kiek šeima, ir būtent - Dievo šeima. Iš čia jis kelia reikalavimą, kad bažnyčia taptų pasaulietiškesnė, o žmonės labiau religingi. Jo reikalavimai buvo tokie:

  • būti tikinčiu krikščioniu;
  • būti sumaniu ir darbščiu savo profesijos žinovu;
  • būti geru šeimos tėvu;
  • būti valstybinę atsakomybę jaučiančiu piliečiu.

Adolfo Kolpingo įvertinimas

Kolping LithuaniaMirdamas 1865 m. Kelne, jis paliko 2400 narių bendruomenę, suburtą į 400 draugijų. Jo kapas yra Kelno Minoritų bažnyčioje. 1991 m. spalio 27 d. Adolfas Kolpingas buvo paskelbtas Palaimintuoju. Ir šiandien jo gyvoji dvasia uždega šimtų tūkstančių žmonių širdis.

Per 150 veiklos metų pasaulyje Kolpingo draugija patyrė daug išorinių pokyčių, bet pagrindinės nuostatos išliko. Šiandien Kolpingo draugijai priklauso įvairių profesijų ir amžiaus žmonės, atstovaujantys visus visuomenės sluoksnius. Ne organizacijos nariai kviečiami ir priimami dalyvauti visuose renginiuose.

Pagrindinės nuostatos:

  • tikėjimas Dievu ir savimi;
  • brandus gyvenimas ir džiaugsmas;
  • asmeninė atsakomybė ir solidarumas;
  • išorinis sąmoningumas ir noras tobulėti.

Tikslas:

  • asmenybės atsiskleidimas visuomenėje;
  • vystyti vidines jėgas ir gabumus;
  • imtis atsakomybės už kitus.

 

Ataskaitos

2013
2014
2015
2016