Stefan Lunte. Kokių vertybių laikosi Europa?

Vertimas iš vokiečių kalbos

Pranešimas skaitytas 2018 metų Europos Kolpingo metinėje konferencijoje  gegužės 26 d. Kaune

 

„Toks jausmas, tarsi būčiau grįžęs namo“.  – Stefanas Lunte, gimęs 1963 metais, keletą metų dirbo  Miunsterio parapijos Kolpingo draugijoje. Adolfas Kolpingas bei jo darbai lemia ir šiandieninę Stefano Luntės veiklą. Stefanas Lunte yra kilęs iš Oldenburgo, šiuo metu su šeima gyvena Prancūzijoje. Nuo 1996 metų dirba Europos Sąjungos Vyskupų Konferencijų komisijoje (COMECE) referentu ir vykdo daugelį kitų funkcijų. Savo tėvynėje Prancūzijoje leidžia katalikišką savaitraštį. Nuo 2014 metų Stefanas Lunte užima bendruomenės vicemero pareigas. Nuo 2015/2016 – Justitia-et-Pax Generalinis sekretorius.

Kodėl keliame klausimą – kokių vertybių laikosi Europa?

Iš pradžių leiskite pasakyti du džiugius dalykus: 2017 metų spalio mėnesį Vatikane vyko nacionalinių parlamentų narių susitikimas, kurio šūkis buvo „Permąstant Europą“. Bažnyčios kvietimu krikščioniškosios mąstysenos politikai svarstė apie Europą. Nustebino susirinkusiųjų gausa, susitikimas buvo labai sėkmingas! Antrasis džiugus dalykas: mūsų parapijoje, pasaulietiškoje Prancūzijoje, regione, kuriam didelę įtaką padarė valstybės ir bažnyčios konfliktas, jau treji ketveri metai vyksta parapijinė piligrimystė į dvasinį centrą. Dalyvių skaičius­ auga, daugiau nei 1000 žmonių dalyvauja mišiose, susitikimų džiaugsmas – begalinis. Jaučiamas nemažas susidomėjimas ir iš spaudos.

Kodėl norėjau paminėti šiuos du džiugius dalykus pradžioje? Kadangi į krikščionių, katalikų, bažnyčios, vyskupų konferenciją, katalikiškas organizacijas, tokias – kaip Kolpingo – dedamos viltys. Tikimasi ne tik socialinių paslaugų, tačiau ir orientyrų, krypties: kaip su Europa bus toliau? Dažnai kalbėdami apie Europą, turime omeny Europos Sąjungą. Tačiau apie Europą galvoti ir veikti jos labui nori ir Europos Sąjungai nepriklausančios šalys, pavyzdžiui, Šveicarija, Serbija ar Ukraina.

Europos Sąjungos vienybei kyla sunkumų. Jungtinės Karalystės referendumas buvo tikras smūgis. Valstybių ir vyriausybių vadovus, Europos Parlamentą, Europos institucijos apėmė frustracija: kaip gali būti, jog kažkas nenori veikti kartu? Kai kažkas kažką palieka, kyla klausimas: ko man trūko, kodėl jis išeina? Kodėl jis nenori eiti kartu? Valstybių ar vyriausybių vadovai per retai kėlė tokius klausimus. Tikriausiai jie nekėlė tokių klausimų, nes pastebime, kad ir kitose Europos valstybėse vyksta panašūs dalykai. Pažiūrėkim, pavyzdžiui, kas Europos Sąjungos vienybės atžvilgiu vyksta Italijoje ir Vengrijoje.

Šiuo sunkiu laiku į mus dedamos viltys. Tad kokių vertybių laikosi Europa? Europos Sąjunga laikosi tvirtų vertybių. Čia turiu minty Lisabonos sutartį, kurioje jos puikiai suformuluotos ir įrašytos. Tačiau tikrovėje kartais viskas atrodo kitaip. Nebuvo skiriama pakankamai dėmesio tvyrančiai įtampai. Politinėms institucijoms galima papriekaištauti, jog nebuvo pakankamai stengiamasi mąstyti apie Sutarties esmę, pagrindus. Tačiau juk tokia pati yra ir mūsų, krikščionių ir katalikiškųjų organizacijų, misija – matyti tikrovę.

Toliau norėčiau aptarti dvi temas. Pirma tema tai – taika ir laisvė, kurios viena nuo kitos yra neatsiejamos. Buvusiose komunistinėse šalyse per ilgai girdėjome socializmo ir taikos propagandą. Tai buvo melas. Taika galima tik drauge su laisve. Antroji tema – socialinis ir aplinkosauginis teisingumas pagal [encikliką] „Laudato Si“. Gvildendamas šias abi temas, vis žvilgtelsiu, kas gi šiuo požiūriu vyksta Europos Sąjungoje.

Taika ir laisvė

Pasibaigus Trisdešimties metų karui, 1648 metais buvo sudaryta Vestfalijos ir galiausiai 1659 metais – Pirėnų taika. Pagrindinis šios sutarties architektas buvo­ Italijos kardinolas Mazarinis, išmokęs šios meistrystės Vatikane, ir tapęs garsiu Prancūzijos užsienio reikalų ministru. Jo lozungas, kuris aktualus ir šiandien, skambėjo taip: „Europos valstybė prasideda vietos pakopoje, po to pereina į nacionalinę, kurioje ir vykdoma valdžia. Po to susikuria tarptautinė arena, kurioje kuriama taika“. Tai reiškia, kad politinės valdžios branduolys – nacionalinių valstybių lygmuo. Ji glūdi Vilniuje, Berlyne, Hagoje ar Paryžiuje...

 

Kyla klausimas: ar taip dar yra? Ar norime to atsisakyti? Ar galime to atsisakyti? Ar yra priežasčių jos atsisakyti? Neturėtume to daryti, nes yra pakankamai priežasčių neabejoti šia tvarka. Tačiau galime apie ją diskutuoti.

Tokią tvarką turime Europoje nuo 1648/1659 metų. Lig tol Europoje vyravo absoliutizmas: politika buvo vykdoma pasitelkus vedybas. Vienų valdovų vaikai buvo tuokiami su kitų valdovų vaikais, ir tokiu būdu buvo sudaromi valstybių aljansai. Taip vyko lig tol, kol Europos scenoje nepasirodė pamišėlis ar genialus karvedys Napoleonas. Vykdydamas savo tolesnę veiklą po Prancūzijos revoliucijos, jis viską apvertė aukštyn kojom. Po Vaterlo mūšio pralaimėjimo­ ir Vienos kongreso, patvirtinto 1817 m. Paryžiaus sutartimi, pirmąsyk buvo pamėginta atsisakyti senojo principo „valdovų šeimos arba tuokiasi tarpusavy, arba kariauja viena prieš kitą“. Anuomet tai buvo vadinama „Europos tautų koncertu“. Būta pirmosios, antrosios ar trečiosios eilės tautų, būta labai tikslių protokolinių taisyklių ir aukščiausio lygio susitikimų. Tokia tvarka gerai nefunkcionavo ir galop 1914 metais, prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, Prancūzijoje vadinamam „didžiuoju“, žlugo.

Prasidėjo trečiasis bandymas reguliuoti valstybių santykius ir užtikrinti taiką per Tautų Sąjungos institucijas. Tautų Sąjungos būstinė buvo Ženevoje. Nepaisant visų pastangų ir gerų idėjų, šis projektas taip pat nepasiteisino,­ matyt, ir dėl to, kad neprisidėjo amerikiečiai. Tautų Sąjunga sužlugo, atėjo nacionalsocializmo, Holokausto, Antrojo Pasaulinio karo, europinio fašizmo katastrofos epocha. Po to prasidėjo kita epocha, trunkanti iki šių dienų. Po Antrojo Pasaulinio karo, 1950 metais Robertui Šumanui paskelbus planą, susikūrė Anglių ir plieno bendrija ir gimė šiandieninė Europos Sąjunga.

Galime didžiuotis tuo, kad Europos šalys per pastaruosius du šimtmečius įvairiais būdais, derybomis ir diplomatine veikla, ar kurdami bendras institucijas, bandė kurti taiką­ Europoje.

Deja, pasaulis vietoje nestovi. Jei XIX amžiuje, kuriant taiką Europoje, dalyvaujančiųjų veikėjų buvo ieškoma Europoje, tai XX amžius visa tai pakeitė. Spręsti konfliktų židinius ir palaikyti taiką Europoje buvo pasitelkti amerikiečiai ir kitos tautos. XXI amžiuje visa tai ir vėl pakito. Nors šiandien Europoje ir toliau susiduriame su didelėmis problemomis ir sunkumais, pavyzdžiui, Rytų Ukrainoje, ar Vakarų Balkanuose, tačiau manau, kad didžiausia grėsmė taikai pasaulyje šiuo metu kyla iš Rytų Azijos, Korėjos, Pietų Azijos, Indijos ar Pakistano, o labiausiai – iš Viduriniųjų Rytų. Didžiulė konfrontacija tarp sunitų ir šiitų, Irano ir Saudo Arabijos, islamistinio terorizmo išvešėjimas yra­ pagrindiniai iššūkiai pasaulio taikai šiandien. Tad mes, europiečiai, turime savęs klausti: ką mes darome? Ką mes galime padaryti? Ką mums reikia padaryti, norint užtikrinti taiką Europoje ir pasaulyje. Šiais klausimais turi rūpintis ir Europos Sąjunga. Ar gano to, ką ji daro šia linkme? Deja!

Nors Lisabonos sutartyje numatytos kai kurios nuostatos – dalyvaujančiųjų valstybių veiklos pamatai – tačiau rezultatai, turint geriausius ketinimus, yra gana kuklūs. Turime užsienio reikalų ministrės funkcijas vykdančiąją Federiką Mogherini, tačiau viena savo vardu ji veikti negali, ji visad yra priklausoma nuo kitų­ ES valstybių narių užsienio reikalų ministrų.

Ginkluotės projektų optimizavimo srityje, išskyrus Jungtinę Karalystę, Daniją ir Maltą, glaudžiai ir koncentruotai bendradarbiauja 25 valstybės. Juk nereikia 16 skirtingų naikintuvų tipų, reikėtų susitarti dėl vieno. Šia kryptimi jau yra tam tikrų teigiamų poslinkių. Turime visuotinę Europos užsienio politikos strategiją. Po 2017 m. liepos mėn. Varšuvos deklaracijos vyksta glaudesnis bendradarbiavimas tarp NATO ir Europos Sąjungos. Tačiau visa tai dar kuklūs pasiekimai, ir klausimas, ar ilgalaikėje perspektyvoje mums reikia stipresnės Europos saugumo politikos, – išlieka. Ar manome, kad turėdami dabartinę bendradarbiavimo su NATO formą galime būti patenkinti, kai tenka konstatuoti, kad JAV kaip partneris ne visad eina tuo keliu, kuriuo norime eiti mes. Kitos užuomazgos, yra, žinoma, Europos Sąjungos vykdomos civilinės misijos Europoje ir Afrikoje, kuriose dalyvauja apie 4 000 žmonių.

Tačiau privalu konstatuoti, kad ES užsienio ir saugumo politikos priemonių siaurąja prasme nepakaks įveikti iššūkių, susijusių su siekiu išsaugoti taiką ir laisvę Europoje. Tikrai veiksminga priemonė yra derybos dėl stojimo, tačiau šią priemonę galima panaudoti tik vieną kartą. Be to dar yra Europos prekybos politika, turinti­ užsienio politikos poveikį, kuria stengiamasi užtikrinti nuoseklumą. Be to, dar galima pasinaudoti ir Europos konkurencingumo politika,­ kuri taip pat įtakinga. Nepaisant to, kas išdėstyta, telieka konstatuoti, kad mūsų aukštajam tikslui – taikai Europoje ir išorės įsipareigojimams – to nepakanka.

Socialinis ir ekologinis teisingumas

1919 metų Versalio sutartyje nurodyta: „Tvari taika galima tik remiantis socialiniu teisingumu.“ Tarp socialinio­ teisingumo ir taikos egzistuoja glaudus ryšys. Toks įsipareigojimas yra įtvirtintas ir Europos Sąjungos sutartyse. Jose kalbama apie socialinę rinkos ekonomiką, o taip pat socialinio, ekonominio ir­ teritorinio bendradarbiavimo Europos Sąjungoje stiprinimą. Tačiau ir šioje vietoje reikia kelti klausimą: ar mes tam pasirengę? Turime didelę, bendrą rinką, kurioje asmenys, prekės ir kapitalas gali laisvai judėti, t. y. rinkos ekonomiką. Tačiau, ar ši rinkos ekonomika 27 Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose yra socialinė? Juk skirtumai yra milžiniški.

Balandžio pradžioje Europos Sąjungos statistikos tarnyba, EUROSTAT, paskelbė ES valandinio darbo užmokesčio tyrimą. Pačioje lentelės apačioje yra Bulgarija, kurioje mokama 4,90 EUR už valandą.  Lietuvoje, matyt, šis įkainis taip pat nė ką didesnis, pačiame viršuje yra Danija su 42 EUR už valandą. Žinoma, pragyvenimo išlaidos visur skirtingos, tačiau visiškai aišku, kad Europos Sąjungos viduje dar yra didelių skirtumų. 2018 metų sausio mėn. buvo paskelbta dar buvusio Komisijos Pirmininko Romano Prodžio užsakyta įdomi ataskaita. Joje pažymima, kad investicijos į socialinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, vaikų namus, senelių namus, ligonines nuo didžiosios ekonomikos krizės pradžios 2007­ metais sumažėjo 20 %. Ataskaitoje teigiama, kad reikalingi  papildomi 150 mlrd. EUR, visų pirma socialinės infrastruktūros srityje. Turime svarių ir labai pozityvių ekonomikos pasiekimų, tačiau su socialinėmis investicijomis atsiliekama.

Dar vienas svarbus klausimas: kalbėdami apie socialinę rinkos ekonomiką, kalbėdami apie teritorinę ir socialinę sanglaudą Europos Sąjungoje ir turime pripažinti, kad teritorinės sanglaudos segmente kyla didelių sunkumų. Galvoju dabar apie Lietuvą ir Lenkiją ir matau senėjimo problemą šiose šalyse. Matau, jog daugelis jaunų žmonių iš šių šalių atsidūrė Vokietijoje, Prancūzijoje ar kitose šalyse. Žvelgiu į Bulgariją: 1980 metais Bulgarijoje gyveno devyni milijonai gyventojų, 2016 metais – septyni milijonai, o 2050 metams prognozuojama, jog joje gyvens tik 5,5 milijonai gyventojų. Bulgarams kyla klausimas, ar jų šalis, tauta ir kalba vis dar egzistuos po 100 metų. Juk negali būti taip, kad dabar Europa Sąjunga vystosi taip, kad jauni, sėkmingi, kvalifikuoti žmonės išvyksta iš atokesnių regionų ir persikelia gyventi į didžiuosius centrus, į teritorinį ruožą, anksčiau vadintą „mėlynuoju bananu“ (Europos megapolius, vadinamąją Mančesterio-Milano ašį – vert. past.). Visa tai vyksta dėl demografinės panikos. Šią problemą sprendžiame ne tik Rytų Europoje, bet ir, pavyzdžiui, mano apskrityje, Prancūzijos centre. Visų pirma, labai pasikeitė amžiaus struktūra, amžiaus­ piramidė. Iki šiol didžiausia grupė buvo žmonių nuo 20 iki 60 metų amžiaus. Šiuo metu didžiausią grupę sudaro vyresni nei 60 metų asmenys.

Juk negalime norėti tokios socialinės rinkos ekonomikos, pateisinti ją ir tuo pačiu teigti, kad būtent metropolijų kūrimosi procesas kuria periferijas, kuriose žmonės dažnai jaučiasi apleisti. Tad iš politikos tikiuosi, kad su tuo bus kovojama, bet kovojama ne kosmetinėmis priemonėmis. Teritoriniu požiūriu tai yra socialinė neteisybė, turinti didelių politinių pasekmių. Juk Penkių žvaigždučių judėjimas Pietų Italijoje (judėjimo „Rinkite 5 žvaigždutes!“ dėmesio centre: migracijos klausimai) kilo struktūriniu požiūriu apleistuose regionuose, dėl korupcijos ar administracinių struktūrų trūkumo. Taigi, jei Europa, t.y. Europos Sąjunga, nori pasinaudoti savo pačios teisėmis, ji turi imtis tam tikrų veiksmų.

Pirmiausia leiskite vieną citatą apie ekologinį teisingumą: „Galima sakyti, jog religija, priešingai nei modernioji pagonybė, turi minty gyvenimą darnoje su gamta. Vis dažniau suvokiame, kad visuomenės kūrimas privataus pelno, ar valdžios institucijų vykdomo naikinimo pagrindu dėl nereguliuojamo verslo deformuoja žmoniją, taip pat veda prie natūralių gamtos išteklių išeikvojimo, suvokiame, kad didelė materialios pažangos dalis yra  tokia pažanga, už kurią ateinančios kartos mokės didelę kainą.“

Šios citatos autorius yra didis Europos rašytojas T. S. Eliotas. Šiuos žodžius jis parašė Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse, 1939 metais. T.S. Eliotas, žymus katalikiškas ir pranašiškas poetas, teigia, kad klaidingas požiūris į­ gamtą tam tikru būdu taip pat reiškia netinkamą požiūrį į Dievą. Jis, galima sakyti. numatė ekologinę krizę, kurią šiuo metu mes ir patiriame. Stebėtina, kad jau beveik prieš 80 metų T. S. Eliotas matė, kur link keliaujame ir kokia netinkama linkme judame. Jau minėjau [encikliką] Laudato Si‘. Tai mums, krikščionims, turi būti tikras iššūkis. Ar gali tai tapti mano, kaip tikinčiojo, gyvenimo esme? Ar aš to noriu? Europos lygiu siekiant šio tikslo daug daroma, tačiau dėl antagonistinių interesų nuolat kyla konfliktų. Labai svarbu, kad greta pramonės ir finansų­ interesų, savo požiūrį ir nuomonę į šiuos klausimus pareikštų ir katalikų organizacijos, pavyzdžiui,  Kolpingo draugijos.

Europos Sąjungoje yra daug iniciatyvų, skirtų apsaugoti klimatą, biologinę įvairovę, pagerinti oro kokybę, užtikrinti tvarų finansavimą ir ekonomikos ciklą. Pastaruoju metu Europos Sąjunga ėmėsi aktyvių priemonių siekdama sumažinti plastiko atliekų kiekį, tačiau ne tik geros valios vedina: iš 26 mln. tonų Europos Sąjungoje gaminamo plastiko perdirbama tik 30 %, iki 2017 m. pabaigos didžioji jo dalis buvo eksportuojama į Kiniją. Kadangi nuo 2018 m. sausio 1 d. Kinija netoleruoja jokių plastiko atliekų, Europos Sąjungoje susiduriame su milžiniška problema, kadangi Europos Sąjungoje jau nebeturime vietos. Tad klausimas apie plastiką ir mikroplastiką organizmuose yra labai opus. Tai, kas daroma yra pozityvu ir gerai, tačiau tam reikia ir mūsų paramos.

Pabaiga

Mes, krikščionys, bažnyčia ir katalikiškosios organizacijos puikiai suvokiame, kad reikia nuolat priminti apie vertybes, kurių turėtų laikytis Europos Sąjunga – taiką ir laisvę, socialinį ir ekologinį teisingumą – kadangi tikrovėje tai nėra taip paprasta ir lengva.

Prisiminkime palaiminimą: „Palaiminti taikdariai, palaiminti alkstantys ir trokštantys teisingumo“. Tai – tiesa! Kadangi esame krikščionys, mums reikia galvoti jau apie sekantį žingsnį. Keliame reikalavimus bendruomenei, tačiau turime kelti reikalavimus sau patiems, dar griežtesnius, pranokstančius mus pačius. „Palaminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“. Gailestingumo juk jokiu įstatymu neįrašysi į socialinį draudimą. Gailestingumo negausi per jokią ES programą. Jis galimas tik tarp mūsų, tai reikalavimas, liečiantis mus pačius. Tai reiškia, kad privalome elgtis kaip europiečiai, kaip europietiški krikščionys Europoje.

Kitas palaiminimas skamba taip: „Palaiminti romieji, jie paveldės žemę“. Skaitant Mato evangeliją graikiškai, žodžiui „romieji“ vartojamas graikiškas žodis praios. Tai – esminė demokratijos dorybė, taip ją mums interpretuoja prancūzų helenistė, senovės Graikijos kultūros specialistė Jacqueline de Romisly. Analizuodama graikų sampratą, ji teigia, jog demokratijoje mums reikia ne tik laisvės ir lygybės, mums reikia dar vieno žingsnio. Mums reikia  praios – romumo, ne neryžtingumo, nuobodumo ar vangumo prasme, o veikiau atvirkščiai: tolerantiško budrumo, pasirengimo klausyti ir išgirsti. Ypač atsižvelgiant į sunkią padėtį, su kuria šiandien susiduria Europos Sąjunga ir Europa, mums krikščionims ir katalikų organizacijoms iškyla ypatinga užduotis. Be to, neturėtume pailsti kovoti už šeimą. Ji yra pagrindinė ląstelė, pagrindas, pagrindinis Europos visuomenės vienetas. Negalime nukrypti nuo šio įsitikinimo, to laikytis privalome.

Ir galiausiai kaip krikščionys negalime iš visų piliečių tikėtis, jog jie kažkaip ypatingai rūpinsis savo tikėjimu. Juk turime tikėjimo ir religijos laisvę. Tačiau kaip krikščionys, žvelgdami į Jėzaus Kristaus prisikėlimą kaip į savo gyvenimo esmę, privalome savo tikėjimą Europoje puoselėti ypatingu būdu. Tuo pat metu, kaip krikščionys, kaip katalikiška socialinė draugija, privalome nuolat raginti Europos Sąjungą ir Europos Sąjungos atstovus laikytis to, ką jie įsipareigojo: taikos ir laisvės, ekologinio ir socialinio teisingumo. O mes puoselėkime gailestingumą ir romumą, šeimą ir mūsų tikėjimą.